Susitikimai

Taip knygos ima ir susitinka. Neplanuotai susiduria kaktomuša. Kaip žmonės, nė nemanę turį vienas kitam ką pasakyti, nė nežinoję apie vienas kito egzistavimą. Pokšt, ir gimsta bendra istorija, susipina tokie kūrėjų raštai ir deriniai, taip vienas kitą išryškinantys, ko norėdamas nesuplanuosi.

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ketvirtoji dalis ilgai laukė savo laiko, kol galėjau pasimėgaudama, patausodama, lėtai ją skaityti. Čia kaip šeimos brangakmenis istoriniuose apsoduose. Žinai jo vertę, ištrauki svarbiomis progomis, kad vėl, tik naujomis aplinkybėmis ir kitoje šviesoje apžiūrėtum išsiskleidžiančias talento briaunas.

Prisipažinsiu, knygyne pamačiusi  Dörtės Hansen knygos „Mano ne mano namai“ viršelį, iškart snobiškai nuteisiau ir jos turinį. Gerai, kad į rankas ją įspraudė draugė, parsinešiau namo savaitgaliui (dabar tik gailiuosi, kad nuo vertimo, ne nuo originalo prasidėjo pažinti su šia vokiečių rašytoja).

Likau apšalusi, tiksliau, ištikta sąstingio šilumos, kurią aprašė autorė. Labai retai į rankas patenka tokie brangakmeniai. Čia kaip Silva Rerum, tik šiuolaikiškame apsode. Lakoniškame, bet giliame, griežtame su aštraus sąmojo kampais. Dėl to ir drebinau, suvalkiškai taupiau, bijodama per greitai priartėti prie paskutinio puslapio.

Padėjau perskaitytas knygas vieną ant kitos. Net spalvomis jos susitiko, ne tik mano viduje susisluoksniavo savitais meistrystės ženklais.

JOG