Ilgai svarsčiau – ar turėčiau tai rašyti? Juk dažnai girdžiu kartojant, kad reikėtų vengti asmeninius dalykus pilti į viešąją erdvę. Tačiau nepaisant to, kas ką sako, aš nenoriu būti, kaip dauguma, aš nenoriu būti apsimetėlis ir kurtis realybės neatitinkantį įvaizdį, kaip dažniausiai daro asmenys, kurie mėgsta viešai pasireikšti. Kažkas juk turi prabilti šia tema iš kitos varpinės, nes absoliuti dauguma yra susiskaldžiusi į dvi pagrindines stovyklas: a) kultūriniai marksistai su regresyviomis skandinaviškomis idėjomis ir b) daugiau ar mažiau normalių pažiūrų žmonės (taip, aš mėgstu vartoti sąvoką ,,normalus“, nes ji veda iš proto daugelį leftistinių žertvų), bet niekas neklausia „mūsų“, niekas neklausia – ką „mes“ apie tai manome? Ir galų gale, kad ir koks nemalonus šis faktas gali pasirodyti kai kuriems, tačiau aš negimiau tam, kad užsiiminėčiau lindimu į šikną. Juolab, kad man nepritariantys ir humanistinį mėšlą skiedžiantys dažniausiai yra užaugę šiltnamio sąlygomis bei nėra matę gyvenimo, mėgsta sekti paskutinėmis mados tendencijomis ir pareikšti susirūpinimą, kai labai reikia, jie gali išlieti ašaras, o jeigu ir imamasi kokių nors veiksmų, tai būtinai turi būti neoleftistinio įstatymo prastūminėjimas. Tačiau šis straipsnis ne apie įstatymus, o daugiau apie vieną knygą ir jos siužeto panašumus su realybe.
„Blogis“ – tai švedų rašytojo Jan Guillou 1981 metais išleista knyga, kuri yra viena iš tų, turinčių išliekamąją verte, čia jums ne koks Haris Poteris ir ne Saulėlydis. Knygos siužeto neaprašinėsiu, kadangi jos trumpą aprašymą galite susirasti internete, tačiau labai rekomenduoju ją perskaityti. O tiems, kurie jau skaitė, galiu pasakyti tik tai, jog visiškai suprantu pagrindinį herojų Eriką ir džiaugiuosi, mano nuomone, laiminga knygos pabaiga. Tačiau Erikas nėra tik fikcinis herojus ir Blogis nėra tiktai pramanas. Manau, jog Lietuvoje gyvena pakankamai daug tam tikrų Eriko variacijų ir egzistuoja istorijų, panašių į knygos „Blogis“ siužetą. Viena iš tų variacijų esu aš ir pats pažįstu bent vieną tokį ,,Eriką“, kurio atvejį ir noriu aprašyti.
Būdamas jaunas suaugęs, žmogelis sumąstė suvesti sąskaitas su savo biologiniu tėvu ir pakrovė jam malkų. Po ko ,,nukentėjusysis“ ant jo parašė pareiškimą ir pareikalavo to paties, ko reikalauja visi niekšai, dėl reikalo gavę į galvą, t. y. piniginės kompensacijos už moralinę žalą bei neadekvačiai didelių išlaidų už gydymą padengimo. Kaip ten baigėsi, tęsėsi ar dar nesibaigė, negaliu atskleisti, nes detalių atskleidimas galėtų pakenti asmeniui, kuris iš esmės pasielgė teisingai. Bet jeigu paklaustų manęs, pasakyčiau, kad malkų pakrovimas buvo vaikiškas, tačiau šiuo atveju svarbus pats veiksmas, o ne kiek siūlių reikėjo ar nereikėjo panaudoti. Jūs įsivaizduojate situaciją? Kažkada jis girtavo ir daužė savo šeimą, o šiomis dienomis tas žmogiškosios šiukšlės gabalas verkia prieš teisėjus bei prokurorus ir reikalauja iš savo sūnaus pinigų, kurių pats „tėvelis“ praktiškai niekada nėra davęs šeimai. Situacija turbūt verta niekingiausio metų tėvo nominacijos. Dėl teisėsaugos aš suprantu, kad bent jau šiuo metu nėra sukurta sistema, pagal kurią galima būtų nustatyti, kerštas buvo pagrįstas ar ne, todėl nesu linkęs kaltinti pareigūnų dėl to, jog jie atlieka savo darbą, tiesiog sakau, kad jų vietoje, matydamas situaciją, į tą bylą aš būčiau žiūrėjęs pro pirštus, o kai niekas nematytų, paspausčiau jaunuoliui ranką.
Kyla klausimas, o kas gi įvykdys teisingumą tam požmogiui, kuris nužudė niekuo dėtą keturmetį? Visose liberastinėse santvarkose mirties bausmė yra uždrausta, bet jeigu ir būtų leistina, ji greičiausiai būtų vykdoma pagal visus chujmanizmo standartus, tai reiškia, kad tikrai nebūtų tokia skausminga, kaip skaudėjo tam vargšui berniukui. Todėl šitoje situacijoje belieka tikėtis, jog pasaulyje yra nors kiek teisingumo, juk žinote, kaip retai, bet būna – suranda mėlynėmis nusėtą kūną, o teismo ekspertai konstatuoja, kad mirtis – savaiminė arba suranda atbaladotą asmenį ir nustatoma, jog žuvo besipriešindamas apiplėšimui, nors iš žuvusiojo niekas neatimta. Svarbiausia, kad mūsų teisėsauga neapsišiktų ir nenuspręstų patupdyti kaltinamojo į psichiatrinę, nes kalėjimas – tai puiki terpė visokiems nelaimingiems atsitikimams, kadangi banditai banditais, bet kiek žinau, net banditai tokių nevirškina.
Advertisements Share this:
