Nurengus blizgančio popieriaus viršelį – rankoje laikai Juodą Bibliją su auksiniu Nike ženkliuku. Vaizdelis – vis dėlto verčiantis spręsti apie knygą iš jos viršelio… Ir šiuo atveju ne iš gerosios pusės. Pradedi svarstyti ar tai tiesiog dar vienas „brando“ bandymas užsidirbti klijuojant savo logotipą ant visko kas papuola ar geriausiu atveju dar viena Obuolio leidyklos prastumta sėkmės istorija ? Šiame visuotinės gausos amžiuje vertiname griežtai ir įtariai. Kompanijas, įmones, prekių ženklus, jų istorijas, kuriamas tapatybes, skeidžiamas vetybes, taip pat ir žmones, kurie už to stovi.
Man pačiam Nike ženkliukas visada reikšdavo kažką daugiau nei tik batus ar rūbus, tik niekada to neapibrėždavau ir nesigilindavau į jausmo priežastis. Matyt dėl to, kad slapta nenorėjau sau pripažinti simpatizuojantis prekės ženklui t.y. esantis reklamos auka. Vis dėlto tas keistas potraukis ir tapo didžiausia (kone vienintele) motyvacija atversti bent pirmą puslapį ir suteikti šansą. Sekančių paragrafų visiškai pakako, kad žaibiškai ištrinčiau banalias nuostatas ir įjungčiau gilesnį dėmesingumą. Keli lapai leido suprasti, kad tai neeilinis tekstas – knyga, istorija, kuri netikėtai rezonuoja su manimi gausybėje lygmenų.
Nežinau ar pats šis žanras – memuarai, ar biografinis ir chronologinis istorijos pasakojimo stilius, bet knyga jautėsi lyg atgaiva sielai. Turiu prisipažinti, kad apskritai neskaitau, daug tokių knygų… todėl gal tai tiesiog grožinės literatūros grožis, kurį buvau pamiršęs ? Kaip bebūtų, tačiau intriguojantis pasakojimas neleidžia lengvai imti minutės pertraukėlių, kartą atsivertus ir pasinėrus gilyn. Manau, kad daugelis dažniau skaitančiųjų šia knygą galėtų suvalgyti gerai prisėdę ir per dieną. Vis dėlto net ir neįgudusiam, tokiam kaip man, tai buvo kelių priėjimų klausimas.
Turbūt kaip ir daina tampa mėgstamiausia, suskambėjusi tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir esant tam tikros nuotaikos, taip ir ši knyga man nukrito lyg grūdas aklai vištai. Kurį laiką nevalingai ieškojau tokių tekstų, svajojau apie naujus man žanrus – biografijas. Ypač verslo, sporto, gyvenimo ir santykių tematikomis. Norėjau išgirsti šviežių istorijų apie žmones, jų kelią. Tokių istorijų, kurios paliestų. Visa tai ir dar daugiau radau šioje Juodoje Biblijoje: nuo elementarių ir dalykiškų tarptautinio verslo, marketingo, išsilavinimo, santykių, šeimos, mokymosi, sporto temų iki kertinių vertybių ir filosofinių klausimų apie jausmus, kultūras, žmogaus gyvenimo prasmę, neapibrėžtumą, atsitiktinumus, lemtį, sėkmę. Jeigu dar paminėčiau, kad šį knyga man buvo netikėtai padovanota, tai jau būtų galima vertinti ir mistikos ar lemties elementus ir platesne prasme…
Istorija sugebėjo būti asmeniškai aktuali, intriguojanti, o pateikimo stilius suprantamas, artimas ir natūralus. Apibendrinant norisi išskirti tai, kas labiausiai įstrigo užvertus kygą – atsukant tą emocinę plokštelę atgal:
- Humoro jausmas. Nepamenu, kada skaitydamas knygą kone garsiai juokiausi tarp aplinkinių. Šį kartą taip pat to nedariau… Vis dėlto šypsojausi gana plačiai. Autoriaus subtili ironija pasireiškia tiek situacijų pateikime tiek pačių situacijų kurioziškume. Nevengiama pasijuokti iš savęs ir aplinkybių, net ir atrodytų ne visai juokingais momentais. Žinant Nike šiandien, suprantama, kad galų gale ši knyga yra „sėkmės istorija“, todėl peršasi mintis, kad toks pozityvus ir nuotaikingas požiūris į gyvenimą gali būti ir viena iš tos sėkmės priežasčių. Norisi tuo tikėti.
- Emocijos. Ko tikrai nepamenu tai savęs besigraudinančio skaitant knygą ar apskritai bet kokį tekstą. O šį kart tai teko fiksuoti… Visada turėjau silpnybę sporto dramos žanrui. Ypač kine. Jeigu pigūs atsisveikinimai ir nusižudymai versdavo geriausiu atveju išspausti mandagumo ašarą, tai lemtingas sportininko finišas ar dramatiška trauma man visados kirstavo tiesiai į paširdžius, kita ranka užspaudami gerklę, neduodami įkvėpti ar nuryti to susidariusio gumulo. Taip ir šioje knygoje teko susidurti su emocingu skaitymu ir po jo sekančiu emocijų valdymu viešumoje. Įstorijos gyvastis ir situacijų aktualumas ir sukūrė tą didelį emocinį įspūdį.
- Citatos. Patartina skaityti knygą su pieštuku ar spalvotais skirtukais, nes tekste gausu perliukų, kuriuos norisi pasikartoti ne vieną kartą. Detaliai nupasakoti laikotarpiai ir situacijos arba grandioziniai apibendrinimai, kurie įstringa atmintyje. Norisi juos prisiminti, rėminti ir cituoti.
- Fonas. Aprašyta autoriaus gyvenimo kelionė užtruko ilgai: istorija pasakoja apie 1962-1980 m. laikotarpį. Pasakojime gausu tekstinių iliustracijų ir užuominų apie to meto aktualijas, vietas, kultūras – karus, Japoniją, Ameriką, jos ekonomiką, Aziją ir visą pasaulį. Skaitydamas jautiesi nukeltas į praeitį. Lengva susikurti platesnę perspektyvą ne tik apie konkrečius veikėjus, jų gyvenimus, bet suprasti ir globalius reiškinius.
- Žanras. Tai taip pat buvo vienas iš mano pirminio skepticizmo argumentų. Memuarai – aprašyti žmogaus prisminimai. Negana to, kad mes prastai ką apskirtai ir beprisimenam, o kur dar galimybės viską lengvai pagražinti… Kokia prasmė iš tokios kūrybos? Vis dėlto skaitydamas greitai pažvelgiau kiek kitaip. Supratau, kad faktinis tikrumas čia nėra svarbiausias. Tebūnie tai grožinė literatūra – fikcija. Mūsų atmintis nėra tobula, mes patys, norim to ar nenorim, padailinam ir pripiešiam atmintyje trūkstamas dėlionės dalis, jeigu jų pasigendam. Galų gale tame nėra nieko blogo. Ar ne gera yra žinoti, kad iš savo patirčių galime pasiimti tai kas mums yra geriausia? Filtruoti savo gyvenimą ir patys jį kurti! Mintis veikia raminančiai ir įkvėpiančiai. Todėl ir šiam žanrui ateityje tikiuuosi suteikti šansą nustebinti daug dažniau.
Batų vilkas – knyga kiekviename skaitytojuje ieško to ką aprašo: aistros, užsidegimo, atkaklumo…ragina įsijausti: nesustoti, bėgti, gerbti, atleisti… taiko tiesiai į mūsų vidų: rodo panašumus, kuria emocijas.
Ieško ir randa.
Advertisements Share this:
