“Negali būti. Ko gyvenimas šitaip bando mane išmokyti? Kaip man atsakyti, jei nesuprantu, ko manęs klausia?”
“Tarp pilkų debesų” – ne pirmoji šiemet mano perskaityta knyga, tačiau apžvalgas labai norėjau pradėti nuo jos. Tai tikriausiai dažniausiai tarp Instagram knygų blog’erių nuotraukų matytas knygos viršelis (nekalbu apie “Dievas visada keliauja incognito”, bet čia jau žinot, kaip anksčiau su “Alchemiku”), tačiau aš niekaip prie jos neprieidavau. Gal net suveikė tas vidinis nenoras imti į rankas taip dažnai matomą knygą.
Astos Martinonytės nuotr. / knygos autorė Rūta Šepetys
Istorija pasakoja apie 1941 m. birželio 14 d. pradėtą vykdyti Stalino politiką – lietuvių trėmimą gyvulių vagonais į Sibirą. Vieni pagrindinių veikėjų – Vilkų šeima: Kostas Vilkas bei jo žmona Elena su vaikais Lina ir Jonu. Visi įvykiai piešiami 15-metės Linos akimis, kuriai savo dailininkės talentą tenka išnaudoti įamžinant skaudžiausias savo, savo šeimos bei kartu skausmą patiriančių žmonių akimirkas. Visgi nežmogiškas NKVD pareigūnų elgesys, sekinantis vergavimas lageryje ir namų šauksmas nesutrukdo patirti nekaltos meilės 17-mečiui Andriui.
“Mano dailės mokytoja buvo sakiusi, kad jeigu giliai kvėpuosi ir ką nors vaizduosiesi, tai gali ten atsidurti. Gali matyti, net jausti tą įsivaizduojamą vietą ar daiktą. Per mūsų naktinius tylius pasipriešinimus NKVD aš tai puikiai išmokau. Kol būdavo ramu, plūduriuodavau savo svajonėse. Kai į mane atstatydavo šautuvą, puoselėdavau karščiausias viltis ir slapčiausius troškimus.”
Dabar suprantu, ši knyga tiesiog turėjo pasirinkti savo laiką ir ateiti pas mane su dvigubu emociniu pastiprinimu. Knygą labai simboliškai perskaičiau Sausio 13–osios naktį – emocinis pastiprinimas Nr. 1. O dieną peržiūrėjau tos pačios tematikos filmą “Ekskursantė”, rodytą per LRT (nuostabus filmas) – emocinis pastiprinimas Nr. 2. Viskas visada vyksta tada, kada turi įvykti.
Jau seniai esu skaičiusi knygą, kuri nepaleido nei miegoti, nei valgyti. Norėjau tik greičiau versti puslapius ir sužinoti, na kas gi įvyks toliau. Kai ją perskaičiau, dar kelias dienas vaikščiojau paveikta istorijos. Neįsivaizduoju, ar gali būti dar geresnis rašytojo debiutais nei tokia knyga? Kai veikėjai tokie tikri, paprasti ir įtikinantys. Kai skaitant patriotiškumas auga su kiekvienu puslapiu. Kad ir kokia skaudi šios knygos tema, pati istorija aprašyta su neapsakoma šviesa ir pozityvumu. Kažkaip net pradedi norėti tikėti žmonių gerumu.
“Kas sunkiau – numirti ar likti gyvam? Buvau vos šešiolikos, atsidūriau Sibire, <…>. Bet aš žinojau. Atsakymas į šį klausimą bene vienintelis niekad nekėlė man abejonių. Aš norėjau gyventi. Norėjau matyti, kaip auga brolis. Norėjau vėl išvysti Lietuvą. Susitikti su Joana. Vėl traukti į save po langu žydinčių pakalnučių aromatą. Norėjau tapyti laukus. Norėjau vėl pasimatyti su Andriumi ir atgauti savo piešinius. Sibire tebuvo dvi išeitys. Sėkmė – išgyventi. Nelaimė – numirti. Aš norėjau gyventi. Troškau išlikti.”
Ir ne veltui „The New York Times“ šią knygą įtraukė į bestselerių sąrašą, o JAV net į privalomą mokyklų programą (įdomu, ar Lietuvoje taip pat?). Pati knyga išversta į daugiau nei 50 kalbų. Bet kas fainiausia, tai knygos ekranizacija, kurios premjera Lietuvoje numatoma 2018 m. spalio 12 d. Negreitai, bet tikiuosi bus verta laukimo. O belaukiant filmo labai noriu perskaityti jos antrąją knygą “Druska jūrai”.
„Stepdraw“ nuotr. / „Tarp pilkų debesų“ filmavimo aikštelėje
“Kokia bebūtų – meilė draugams, tėvynei, Dievui ar net priešui, – meilė atskleidžia mums išties nepaprastą žmogaus dvasios prigimtį.”
Tad jeigu dar neskaitei šios knygos ir svarstai, skaityti dabar ar ne, tai vienareikšmiškai – SKAITYTI!
Gero skaitymo
Share this:
